Apie orus ir ne tik

Vakar buvo graži ir saulėta diena, o vakare dangus pratrūko raudoti dideliais gausiais lašais. Beveik septyni centimetrai ašarų iškrito. Pasišokinėjančiomis upėmis nuplovė visas susikaupusias dulkes. Šiandien ir vėl kaip niekur nieko šviečia saulė.

Vakar dieną, kai švietė saulė, o danguje dar nebuvo nė menkiausio ženklo apie būsimą gamtos verksmo protrūkį, debesų gumulai netilpo man krūtinėje ir norėjo ištrykšti ašaromis. Neištryško. Nieko nenuplovė. Toliau plūdūriuoja po visą kūną.

Tuo metu teko įsikąsti į liežuvį ir giliai giliai įkvėpti, kad neapsiašaročiau gero šimto lietuvių akivaizdoje. Ko gi čia ašaroti, sakysite, kai esi smagiame susiėjime gražią dieną?

Per orų prognozę nepranešė apie pavojingai besikaupiančią audrą mano viduje.

Kol gyvenau Švedijoje, Lietuva buvo ranka paduoti, gan dažnai grįždavau ir ilgesio debesys netemdė gyvenimo. Dabar, būnant taip toli, su lietuvių bendruomene švenčiant vasario 16-ąją ir stebint Alytaus liaudies dainų ir šokių ansamblio Dainava pasirodymą, ilgesys užpuolė taip nėtikėtai ir staigiai, kad šiandien nuo įkandimų skauda liežuvį.

 

Jau metai kaip nebuvau Vilniuje ir beveik metai, kai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.

Kažkodėl prisiminiau savo seniai išaugtus tautinius rūbus ir Dainų šventes; smilgų jūrą Antakalnyje, po kurią buvo taip smagu lakstyti ir nerūpestingai juoktis nuo švelnaus kutenimo ausyse; Labanoro girios platybėse rinktas bruknes, mėlynes ir gervuoges, kurias didelėje kariškoje palapinėje ant ežero kranto valgydavau su pienu ir cukrumi, dideliais šaukštais, bet niekur neskubėdama; Preilos apylinkėse rinktus šilbaravykius ir ant veido prilipusius voratinklius, kuriuos nusiprausus, prie stalo jau laukdavo karštos garuojančios bulvės ir apkepti grybai svogūnų ir grietinės padaže; prisiminiau šaltą žiemos dieną po slidėmis gurgždančio sniego ir lūžinėjančio ežero ledo garsą; laužo dūmais kvepiančią manų košę ir dar milijoną, o gal ir visus du, paprastai nepaprastų akimirkų...

Aš pasiilgau Lietuvos! Aš pasiilgau žmonių, buvusių šalia tomis iš atminties išplaukiančiomis akimirkomis!

Nenuostabu, kad šiandien pasigaminau kažką man primenančio Lietuvą. Pasirinkimas su turimais produktais nebuvo labai didelis, bet net ir paprastas burokėlis gali neapsakomai apsaldinti širdį ir atverti dar didesnius prisiminimų klodus.

Dabar juokas ima, kaip kelias dienas tris kartus per dieną valgiau mikrobangų krosnelėje pašildytas pieniškas dešreles su mamos tarkuotais marinuotais burokėliais. Ir nieko kito nenorėjau. Dieviškai skanu buvo. O tada susimąsčiau, kad gal čia ne šiaip sau skonio receptoriams protelis apsisuko dėl tų pieniškų dešrelių, ir kad mamos burokėliai skanesni nei įprastai...

Šitaip apie save pranešė sūnus. Aš dar kelias savaites valgiau pieniškas dešreles su burokėliais ir tyliai šypsojausi.

Tada pamažu ir prasidėjo mano kelionė tolyn nuo Lietuvos.

 

Tarkuoti marinuoti burokėliai

3 dideli burokai, išvirti ar iškepti ir atvėsinti

10 ml obuolių acto + 70 ml vandens

1 arb. š. druskos

1 arb. š. cukraus

šviežiai malti juodieji pipirai

Burokėlius sutarkuokite, apipilkite actu, vandeniu, suberkite druską, cukrų ir pipirus. Gerai išmaišykite. Paragaukite ir pakoreguokite skonį, nes didelis burokas nelygus dideliam burokui, tad gali tekti berti daugiau druskos ar cukraus. Juodųjų pipirų negailėkite. Aš pipirų malūnėlį pasuku bent 15-20 sykių.
Laikykite švariame stiklainyje šaldytuve iki vienos savaitės.

Labai skanu su keptais kiaušiniais ir juoda duona, su maltinukais ir bulvėmis arba su dešrelėmis (tik šiais laikais aš perku šviežios mėsos dešreles).Ir dar labai tinka virti burokėlių sriubą, nes pamarinuoti burokėliai nepraranda spalvos.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------
If I can make it here, I can make it anywhere... Memories give me the strength I need...