Nežinomi gyvenimo keliai ir japoniška magija

Prieš keletą savaičių grįžau iš kelionės, į kurią iš pradžių nė neplanavau važiuoti. Kelionę nuo A iki Z sudėliojo mano vyras. Ji, kaip ir visos jo kelionės, buvo susijusi su orientavimosi sportu. Per 10 metų mes tik vieną vienintelį kartą keliavom savaitgaliui į Amsterdamą ir nebėgome jokiose varžybose ar vietinio orientavimosi klubo treniruotėj. Viskas būtų puiku, bet dėl traumų, gimdymų, vaikų, motyvacijos nebuvimo ir paprasčiausios tinginystės pastaraisiais metais aš beveik nebesportuoju, tik su vaikais orientavimosi trasas karts nuo karto pratipenam. Taigi man vis labiau ir labiau norisi „normalių atostogų“, kai į lagaminą ar kuprinę nereikėtų susikrauti specialios aprangos, batų, kompaso ir kitų specifinių orientavimosi atributų. Ir vietoj bėgiojimo po miškus, pelkes ir kalnus, norėtųsi neskubant apžiūrėti, kokias nors vietines grožybes, išragauti vietines gėrybes, pasisukioti turguose. Skirti tam žymiai daugiau laiko, nei kad skiri, kai nemažai laiko keliauji į atokias varžybų vietas, ten praleidi gerą pusdienį ir po prasibėgtos trasos nebelabai turi jėgų, laiko ir dienos šviesos apžiūrinėti vietovių.

Išgirdus šalis, į kurias susiruošė vyras, pati pirmoji reakcija buvo atmetimo reakcija. Na jau ne, bet į Šiaurės Korėją tai aš jau tikrai nevažiuosiu! O dar po to į Rusiją, kurioje pamišęs tironas siautėja, visa žiniasklaida mirgėte mirga marga apie Krymo okupaciją, Lietuvai kylančią grėsmę ir panašius dalykus (Malaizijos avialinijų lėktuvas tada dar nebuvo numuštas ir raketų laidymas šen bei ten baimės nekėlė). Vyras jau ne kartą be manęs važiavo į tokias keistas keliones su pasibėgiojimais pakeliui, tad šįkart irgi nenustebo mano pirminiu pasirinkimu. Tačiau pamažu prie minties ir maršruto Kinija - Šiaurės Korėja - Rusija - Japonija pripratau, o gal ir aplinkybės privertė. Kelionė visgi buvo reta galimybė susitikti vyrą, kad jau gyvenimas taip susiklostė, kad didžiąją 2014 metų dalį ir dar pusę 2015 m. tenka/teks gyventi skirtinguose žemės pusrutuliuose.

Dabar jau grįžusi iš kelionės galiu pasakyti JI BUVO ŠAUNI, o aš labai noriu sugrįžti į Japoniją ir tikrai kada nors tai padarysiu. Ši šalis mane tiesiog užbūrė, nors ir sunku paaiškinti, kuo konkrečiai, bet maistas, tadicijos, gamta ten tikrai turi savyje magijos. 

Dabar prisimindama, ką valgiau Japonijoje ir kokie buvo skoniai, supratau, kad mes visą savaitę matėme be galo daug saldumynų, tačiau beveik jų nevalgėme. Konditerijos parduotuvėlės ir kepyklėlės kiekvienoje gatvėje, tad jų nepastebėti tikrai neįmanoma. Viskas kvepia ir atrodo viliojančiai, tačiau susigundžiau paragauti tik visiškai ne japoniško reikalo - kruasano, spurgos ir eklero hibrido - dėl įdomumo bei bandelės-pandos dėl mielumo. Visu kitu metu labiausiai norėjosi mėgautis nesaldžiu maistu.

Prisižadėjusi savo skaitytojams Facebooke pagaminti kažką japoniško, pagalvojau, kad reiktų išbandyti japoniškus saldumynus. Dauguma jų yra gaminami su saldžia pupelių tyre anko iš japoninių pupuolių.

Lyrinis nukrypimas. Nors visame pasaulyje adzuki yra vadinamos pupelėmis (adzuki beans, aduki beans, azuki beans), o iš jų ruošiama pupelių tyrė (red bean paste), bet Lietuvos valstybinė kalbos komisija draudžia vadinti šias pupeles pupelėmis ir liepia vartoti terminą japoninės pupuolės.

Japoninių pupuolių radau pirkti ne pačiame didžiausiame prekybos centre Vilniuje, tad tikriausiai, kad jų lengvai galėsite rasti ir Jūs.

Taigi verdame anko, kad vėliau būtų galima gaminti saldumynus. Nors tą tyrę skanu valgyti ir šaukštais ar tepti kaip kokį šokoladinį kremą ant duonos.

 

 

Anko - saldi japoninių pupuolių tyrė

180 ml japoninių pupuolių

120 ml cukraus

2 valg. š. rudojo cukraus

1/2 arb. š. druskos

1 valg. š. sojų padažo

Pupuoles nuplaukite, suberkite į puodą ir užpilkite 600 ml vandens. Užvirkite ir virkite 10 minučių. Pupuoles nukoškite ir praskalaukite. puodą taip pat praskalaukite. Taip panaikinsite visą kartumą. Pupuoles užilkite 750 ml šalto vandens ir virkite neuždengtas apie 30 minučių, kol vanduo vos dengs pupuoles. Tada įpilkite dar 120 ml vandens ir virkite pusiau uždengtame puode, kol vanduo vėl vos dengs pupeles. Taip virkite, kol pupelės taps minkštos. Suberkite abi cukraus rūšis, išmaišykite ir virkite dar apie 20 minučių. Pupuoles sutraiškykite. Pagardinkite druska ir sojų padažu, išmaišykite ir pavirkite dar keletą minučių.

Palikite atvėsti.

P.S. 1 Jei norisi vientisesnės tyrės, tai pupuoles sutrinkite elektrine rankine trintuve. Aš darbavausi šakute, nes Vilniuje neturiu bulvių košės trintuvės.

P.S. 2 Dubenėlį nuotraukoje parsivežiau iš Tokijo. Užklydom netyčia į specializuotą gatvę, kur visos parduotuvės tik virėjams ir namų šeimininkėms. ROJUS! Nors taip nemanė mano vyras mindžikuodamas prie kiekvienos parduotuvės :) O aš kokius 6 kilogramus japoniškos keramikos parsivežiau :)